Suvenyras iš stovyklos – utėlė!?

Vasara vaikus kviečia patirti įdomių nuotykių ir neišdildomų įspūdžių. Smagiausia atostogas leisti stovyklaujant. Kur bebūtų įsikūrusi stovykla - prie jūros, ežero ar viduryje miško - čia laukia būrys naujų draugų, suvažiavusių iš įvairiausių Lietuvos kampelių ar užsienio. Pagalvių karai, naktiniai žygiai ir dainos prie laužo, įspūdingos šventės - visa tai amžinai išlieka stovyklautojų prisiminimuose. Tam, kad lyg šaukštas deguto šių atsiminimų nesugadintų tokia nemaloni problema kaip utėlės, verta atsiminti keletą patarimų.

Utėlėmis dažniausiai užsikrečiama vaikų kolektyvuose, tad ir stovyklos - ne išimtis. Šie parazitai perduodami keičiantis drabužiais, galvos apdangalais, patalyne, šukomis, šepečiais, kitais plaukų priežiūros reikmenimis, naudojantis bendra lova, pagalvėmis, rankšluosčiais. Vaikų stovykloje to išvengti beveik neįmanoma: juk pusė viso smagumo - visu savo turtu dalintis su geriausiais draugais. Ką, norėdami išvengti problemų, turėtų daryti tėvai, savo vaikus išleidžiantys stovyklauti?

Pirmas patarimas - į kuprinę įdėti augalinių aliejų pagrindu pagamintą apsauginį losjoną Parasidose. Šia priemone vaikas galės pasinaudoti savarankiškai: jeigu paaiškėtų, kad kiti stovyklautojai turi utėlių, jam tereiktų kartą per dvi dienas apsipurkšti savo plaukus. Priemonė veiksminga 100 proc. ir tinka netgi alergiškiems vaikams. Joje nėra cheminių insekticidų bei konservantų, kenkiančių ne tik parazitams, bet ir žmogui.

Visgi, jeigu kartu su įspūdžiais iš stovyklos vaikas parsivežė ir utėlių, neverta išsigąsti - vaistinėje įsigytas Parasidose gydomasis losjonas jas mechaniniu būdu (utėlės uždus padengtos augalinių riebalų plėvele) išnaikins 100 proc.! Negyvas utėles reikės tiesiog iššukuoti tankiomis šukomis.

Išbandykite Parasidose ir Jūsų atžalai savo klasės draugams nereikės kurti istorijos apie karinę stovyklą, o rugsėjo 1-ąją pasitikti įtartinai trumpa šukuosena.

Sostinės vaikams mokytis trukdo utėlės

Sostinės mokyklose vėl reikia skelbti karą utėlėms. Taip teigia Vilniaus moksleivių tėvai. Tačiau švietimo įstaigų vadovai šią problemą yra linkę nuslėpti.

„Mokykloje liepė patikrinti, ar aš neturiu utėlių“. Taip tėvams pastaruoju metu pareiškia po pamokų grįžę moksleiviai.

Vilniečiai, kurių vaikai lanko sostinės mokyklas, tvirtina, jog utėlių švietimo įstaigose pastaruoju metu aptinkama vis dažniau.

Prieš metus visuomenės sveikatos specialistai patvirtino, jog utėlėtumas, dar vadinamas pedikulioze, sparčiai plinta Vilniaus mokyklose ir darželiuose.Šiuo metu utėlėtumo protrūkio medikai nėra užregistravę.

Tačiau jie neneigia, jog kai kurios mokyklos pedikuliozės atvejus gali nuslėpti.

Supanikuoja be reikalo?

Į „Sostinės“ redakciją pranešti apie pedikuliozės atvejus vilniečiai pastaruoju metu skambina bent kartą per savaitę. Baltupių, Santaros, Tuskulėnų vidurinės mokyklos – tik kelios švietimo įstaigos, kuriose, pasak moksleivių tėvų, rasta utėlių.

Tačiau daugelio mokyklų vadovai teigia, jog tėvai prašomi patikrinti vaikų galvas tik profilaktiškai.

„Gal kai kurie tėvai, išgirdę tokius prašymus, išsigando ir supanikavo. Bet taip elgiamės tik dėl atsargumo“, – tikino Baltupių vidurinės mokyklos direktorius Viktoras Blinovas.

„Sietuvos“ mokyklos bendruomenė taip pat tvirtino, kad šioje švietimo įstaigoje utėlių protrūkio šiemet nebuvo.

Problema aktuali visiems

O Tuskulėnų vidurinės mokyklos direktorius Ričardas Vitkus pripažino, jog pedikuliozė – aktuali problema visoms miesto švietimo įstaigoms.

„Utėlėtumas – visuotinė problema. Mūsų mokykla – ne išimtis. Pavyzdžiui, pradinėje klasėje mokosi mergaitė, kurios tėvai – asocialūs asmenys. Kai dukra pas juos pernakvoja, į mokyklą ateina utėlėta galva.
O utėlės juk plinta labai greitai. Pastarąjį kartą apie pedikuliozės atvejį mokykloje girdėjau prieš savaitę“, – neslėpė R.Vitkus.

Kitų švietimo įstaigų vadovų tvirtinimai, kad jie su šia problema nesusiduria, R.Vitkui sukėlė juoką.
„Kaip danguje, taip ir ant žemės“, – tepasakė mokyklos direktorius.
Mokyklose dirbantys medikai patikrinti, ar vaikai neturi utėlių, privalo du kartus per metus – po vasaros ir po žiemos atostogų. Visuomenės sveikatos centro specialistai vaikų galvas apžiūri tik sulaukę mokyklų bendruomenių prašymo.

Utėlių antpuolis neslūgsta

Anot Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus specialistų, utėlėtumo problema egzistavo iki šiol, tačiau apie ją niekas viešai nekalbėjo. Per pastaruosius penkerius metus Ukmergėje užregistruota per dvidešimt pedikuliozės atvejų, o pernai – beveik dvigubai daugiau. Utėlėtumas tapo ne tik minėto rajono, bet ir visos šalies skauduliu.

Reikia tėvų sutikimo

Galima drąsiai teigti, kad oficialioje statistikoje pateikti skaičiai visiškai neatitinka realios situacijos. Pagrindinė priežastis yra ta, kad asmenys, apsikrėtę utėlėmis, nesikreipia į šeimos gydytoją, todėl nepatenka į sergančiųjų utėlėtumu (pedikulioze) apskaitą“, – pabrėžė Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus vedėja Elena Mirinavičienė.

Mokymo įstaigų vadovai ir ten dirbantys visuomenės sveikatos specialistai yra atsidūrę aklavietėje – pagal galiojantį Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymą negalima tikrinti nepilnamečių sveikatos ir higienos be raštiško tėvų sutikimo. Mokyklose nustojus tikrinti vaikų higieną, utėlėtumas ėmė plisti vis didesniais mastais.

Būtina profilaktika

Specialistai tvirtina, kad ikimokyklines ir mokyklines įstaigas lankančių vaikų tėvai turėtų pasirašyti išankstinį sutikimą dėl švaros ir asmens higienos patikrinimo. Siekiant pagerinti šią situaciją, mokyklų vadovai suskubo su naujai priimtų vaikų tėvais sudaryti sutartis, kuriose įtrauktos ir užkrečiamųjų ligų profilaktikos bei kontrolės priemonės.

Šie reikalavimai tarsi primena, kad pacientas privalo žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas. Todėl, kol rengiamos naujos sutartys, mokiniams į rankas brukami lapeliai, kuriuose klausiama tėvų, ar pastarieji sutinka, kad jų atžaloms būtų tikrinamos galvos. Kad būtų tikrinami vaikai, jau reikalauja ir patys tėvai. Anot specialistų, geriausias būdas kovoti su utėlėmis – profilaktinis moksleivių tikrinimas. Jį geriausia atlikti tuomet, kai vaikai grįžta po atostogų.

Neapsaugotas niekas

Pasak E.Mirinavičienės, anksčiau vaikų kolektyvuose būdavo atliekami privalomi profilaktiniai patikrinimai. Užsikrėtusių asmenų sąrašai būdavo pateikiami visuomenės sveikatos centrams, todėl darbuotojai vykdavo į namus, dezinfekuodavo patalpas, patalynę, nuveždavo reikiamų priemonių. Prieš kelerius metus, vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro įsakymu, visuomenės sveikatos centrams buvo uždrausta atlikti minėtą darbą, todėl buvo panaikinti ir tokių darbuotojų etatai.

Dezinfekcinio darbo struktūra buvo sunaikinta ir jos šiandien nebėra. „Norint pasiekti gerų rezultatų, visos institucijos turi dirbti išvien. Nuo pedikuliozės neapsaugotas niekas. Tėvai ir globėjai turi žinoti, kad utėlėtumas – tai ne švaros problema, o liga, kurią reikia gydyti, todėl ir patys privalo kuo dažniau patikrinti vaikų galvas“, – sakė vedėja.

Maitinasi krauju

Pasak E.Mirinavičienės, utėlėtumas (pedikuliozė) įtraukta į privalomai registruojamų asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose užkrečiamųjų ligų sąrašą. Yra trys utėlėtumo sukėlėjai: galvinė utėlė, parazituojanti žmogaus galvos plaukuose, drabužinė utėlė, parazituojanti žmogaus drabužiuose, ir gaktinė, parazituojanti gaktos srityje. Visų rūšių utėlės maitinasi žmogaus krauju, deda kiaušinius (glindas), kuriuos priklijuoja prie plauko, arti odos. Jie priklijuojami taip tvirtai, kad nenukrenta nuo judesio, brūkštelėjimo ar pūstelėjimo. Tuo glindos ir skiriasi nuo pleiskanų, į kurias atrodo labai panašios.

Šie vabzdžiai nešokinėja, neskraido, negali būti perduodami gyvūnų. Utelės greitai ropoja galvos oda, todėl sunkiai aptinkamos.

Apvaisinta galvinės utėlės patelė kasdien padeda 3–4 kiaušinėlius (glindas). Iš jų po 8–12 dienų išsiperi lervos, subrendusiomis utėlėmis tampa per 18–22 dienas. Drabužinės utėlės ilgesnės už galvines, per 34 dienas padeda po 275–300 kiaušinėlių, gyvena drabužių (dažniau apatinių) siūlėse ir raukšlėse. Glindas priklijuoja ant drabužių siūlių. Kirkšninės utėlės yra mažiausios – 1,5 mm ilgio, plokščios. Jos prisitaiko prie odos spalvos ir yra sunkiai matomos. Utelės būna nuo šviesiai rudos iki juodos spalvos.

Plitimo keliai

Galvinės utėlės plinta dažniausiai vadinamuoju „galva-galva“ keliu. Todėl užsikrėsti galima, jei utėlėto žmogaus plaukai tiesiogiai susilietė su sveiko žmogaus plaukais. Utėlės gali būti perduodamos su daiktais: dalijantis ausinėmis, kepurėmis, šalikais, naudojantis bendra lova, pagalvėmis, rankšluosčiais.

Utėlėtumo plitimo priežastimi tampa šukos, ypač vaikų kolektyvuose-darželiuose ar mokyklose. Užsikrečiama dažniausiai tada, kai kontaktas su utėlėtu asmeniu trunka apie minutę ar ilgiau. Todėl, siekiant sustabdyti utėlėtumo plitimą, būtina informuoti artimus žmones bei draugus dėl galimo užkrato plitimo bei imtis gydymo priemonių.

Kaip atsikratyti

Utėlėtumas nėra asocialių šeimų problema – šiais parazitais gali užsikrėsti bet kuris vaikas ar suaugęs žmogus. Susidūrusieji su utelėtumu, dažniausiai patys stengiasi gydytis, tariasi su vaistininkais. Kiti nežino, kaip atsikratyti utėlių ir jų glindų.

E. Mirinavičienė pabrėžia, kad reikia naudotis tik savo asmeniniais daiktais. Labai dažnai dėl šios taisyklės nesilaikymo nuo vieno šeimos nario užsikrėtusio utėlėmis greitai užsikrečia ir visi likusieji šeimos nariai.

Sužinojus apie utėlėtumo protrūkį, specialistai pataria naudoti apsauginius losjonus nuo utėlių. Gydomasis losjonas, kuris turi įrodytą 100 proc. efektyvumą, naikina utėles, jei laikomasi vartojimo instrukcijos. Po utėlių naikinimo jiems skirtais preparatais, būtina tinkamai iššukuoti plaukus specialiomis šukomis. Šukavimo metu pašalinamos negyvos utėlės ir labai tvirtai prie plauko prisitvirtinusios utėlių glindos. Jei po gydymo tinkamai neiššukuojami plaukai, esančios apmarintos glindos gali atsigauti ir iš jų vėl išsiristi naujos utėlės.

Žinios apie utėlėtumą yra esminis dalykas, užtikrinantis efektyvų jo plitimo mažinimą. Supratimas apie utėlių vystymosi ciklą padeda jas sėkmingai sunaikinti. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistai mokiniams dalija lankstinukus, kuriuose pateikiama išsami informacija, kaip utėlių išvengti.

Mokinys į mokyklą gali sugrįžti tik tada, kai utėlės išnaikinamos (t.y. nerandama nei utėlių, nei glindų). Mokyklos vadovybė gali pareikalauti iš tėvų raštiško patvirtinimo, kuriame būtų nurodyta, kokiomis priemonėmis ir kada buvo naikinamos utėlės. “Apšvarinimo funkcijas seniūnijose atlieka socialiniai darbuotojai. Jiems skirtos nemokamos priemonės. Be to, pernai parengta programa, kuriai įgyvendinti taip pat skirta lėšų“, – sakė vedėja.

Mano laiškas apie Didelę Problemą

Visai nesenai supermamų forume radau įdomią ir originalią priemonių nuo utėlių reklamą. Štai ji ;)

„Kasdien tikrinkit vaikų galvas, mes ir pačios tikrinamės,“ – per tėvų susirinkimą išgirdau savo dukters mokytojos įspėjimą. Tiesą sakant, ne pirmą kartą. Ir nors esu netgi pedantiškai tvarkinga, o mano vaiko mokykla laikoma prestižine sostinėje, vieną rytą UTĖLIŲ aptikau ir savo mažylės kasose!

Maniau, geri vaikai iš gerų šeimų utėlių negali turėti. Labai klydau, nes tereikia tiesioginio sąlyčio su utėlėmis apsikrėtusiais žmonėmis (vaikų kolektyvuose, perpildytame transporte) arba apsikeisti su jais drabužiais, galvos apdangalais, šukomis, šepečiais, pasinaudoti bendra lova, ta pačia patalyne, rankšluosčiais, pagalvėmis, ir utėlėms sudaromos puikios sąlygos “persikraustyti” iš vienos galvos į kitą.

Susitikimas su utėlėmis privertė jomis pasidomėti. Kaip visada, padėjo internetas. Google įsivedžiau žodį utėlės. Dabar žinau, kad galvinės utėlės glindos yra 1,0–1,5 mm dydžio, suaugusi utėlė - maždaug sezamo sėklos dydžio. Brr…Patelė padeda 6-8 kiaušinius (glindas) per dieną. Juos priklijuoja prie plauko, labai arti odos. Per 7-10 dienų išsivysto lerva (nimfa), o likęs glindos kiautas lieka priklijuotas prie plauko.

Įsivaizduokit, mano dukros plaukučiuose karaliauja visokios nimfos… Na šito tai jau nebus! Karą su utėlėmis pradėjau nuo žygio į vaistinę. Preparatų nuo utėlių pasirinkimas yra, tik kuris iš jų tinka mano jautriai mergaitei? Išsiaiškinau, kad vaistai nuo utėlių būna dviejų rūšių – su cheminiais insekticidais ir pagaminti natūralių augalinių aliejų pagrindu.

Vaistininkė manęs paklausė, ar su utėlėmis kovosiu jas naikindama cheminiais nuodais ar natūraliu būdu? Aišku, pirma mintis buvo: išnaikinsiu aš tuos parazitus be gailesčio, nepagailėsiu “chemikalų”. Bet…stop. Tų pačių “chemikalų” su kaupu teks ir mano dukrai. Be to, mergaitė linkusi į alergiją. Pasirinkau natūralų Parasidose. Jis, sakė vaistininkė, visiškai naujas Lietuvoje. Ištepus juo galvą, utėlės padengiamos kokoso aliejaus riebalų plėvele ir jos uždūsta. Tokiems preparatams utėlės nėra atsparios.

Žodžiu, aš nepašykštėjau (nemėgstu mokėti du kartus), nusipirkau tą prancūzišką Parasidose gydomąjį losjoną bei specialias labai tankias Parasidose šukas utėlėms ir glindoms iššukuoti. Tiesa, taip pat ir apsauginį Parasidose repelentą kitiems šeimos nariams. Pagamintas iš aliejukų jis taip pat veikia mechaniškai.

Utėlių mūsų namuose ir galvose nebėra. Aš irgi netikėjau, bet “Parasidose” veikia 100 proc.! Gal šis mano laiškelis apie Didelę Problemą Jums pasirodė reklaminis, bet jeigu Jūsų mažius iš darželio ar mokyklos parsineš utėlių – kaip laimėti karą su jomis Jūs jau žinosite.

Mama Ieva

Utėlėtumas

Farmacijos ir laiko žurnale vaistininkams radau gydytojos G. Laurinaitytės straipsnį apie utėlėtumą ir jo gydymą.

Nepaisant gerėjančių gyvenimo sąlygų, apsikrėtimo utėlėmis problema yra aktuali visame pasaulyje. Lietuvoje kasmet registruojama apie du tūkstančius apsikrėtimo utėlėmis atvejų.. Per pastaruosius 5 metus utėlėtumas oficialiai patvirtintas beveik 5 iš 10 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Tačiau šie skaičiai netikslūs, nes į visuomenės sveikatos centruose kaupiamą statistiką patenka ne visi apsikrėtusieji utėlėmis.

Utėlėtumas

Utėlėtumas (pedikuliozė) – apsikrėtimas utėlėmis. Skiriami šie pedikuliozės sukėlėjai: galvinė utėlė Pediculus humanus capitis, parazituojanti žmogaus galvos plaukuose, drabužinė utėlė Pediculus humanus corporis, prazituojanti žmogaus drabužiuose, gaktinė utėlė Phtyrius pubis, parazituojanti gaktos srities plaukuose.

Galvinė utėlė. Ji yra maždaug sezamo sėklos dydžio, pilkšvos spalvos. Kūnas sudarytas iš galvos, krūtinės ir pilvelio ir turi tris poras kojų. Galvinė utėlė maitinasi žmogaus krauju, deda nuo 7 iki 10 kiaušinių per dieną suformuodama glindas, kurias priklijuoja prie plauko arti odos. Naujai suformuotos glindos yra 1,0–1,5 mm dydžio. Lerva (nimfa) išsivysto iš kiaušinių per 8-10 dienų, subręsta per 8-15 dienų. Likęs glindos kiautas lieka priklijuotas prie plauko. Lervos (nimfos) neplinta kitiems asmenims, užsikrėsti galima tik suaugusiomis utėlėmis. Suaugusios utėlės gyvuoja 9-30 dienų. Galvinė utėlė išskirtinai yra žmogaus parazitas. Utėlėmis užsikrečiama ilgalaikio tiesioginio sąlyčio su utėlėmis apsikrėtusiais žmonėmis metu iš galvos į galvą, esant artimam sąlyčiui arba per šukas, plaukų šepečius, kitus plaukų priežiūros reikmenis, keičiantis galvos apdangalais ir kt. Dažnai klaidingai manoma, kad utėlėmis apsikrečiama dėl higienos stokos. Tačiau dažniausiai utėlėtumas paplitęs tarp sveikų 3-10 metų amžiaus vaikų. O tarp afrikiečių kilmės Amerikos vaikų galvinės utėlės yra labai retos dėl plaukų struktūros ypatumų.

Drabužinė utėlė. Ji panaši į galvinę utėlę, tik šiek tiek didesnė. Ji yra 2-4 mm dydžio, pilkšvos spalvos, ir skirtingai nei galvinė ar gaktos srities utėlės, gyvena atokiau nuo žmogaus kūno. Drabužinės utėlės mėgsta žemesnę nei žmogaus kūno temperatūrą ir deda kiaušinius drabužių raukšlėse, siūlėse. Patelės padeda 10-15 kiaušinių per dieną, suaugusios gyvena apie 20 dienų. Kiaušinius prilipina prie audinio plaukelių arba prie žmogaus kūno plaukelių, išskyrus galvą. Glindos stambios, 0,9-1,0 mm ilgio. Lerva (nimfa) išsivysto iš kiaušinių per 7-10 dienų, subręsta per 9 dienas. Dažniausiai nakties metu jos nuropoja ant žmogaus odos maitintis. Maitindamosios žmogaus krauju, drabužinės utėlės platina daug žmogui pavojingų ligų sukėlėjų, sukeldamos endokarditą, epideminę šiltinę, recidyvinę šiltinę arba Brill‘o ligą, Volynės ir grįžtamąją karštliges. Drabužinės utėlės plinta per užkrėstus drabužius. Dažniausiai serga benamiai, skurstantys žmonės, asmenys karo lauke, katastrofų, stichinių nelaimių vietose, gyvenantys blogomis sanitarinėmis sąlygomis.

Gaktinė utėlė. Jos išvaizda primena „krabą“ – kūnas yra platesnis ir trumpesnis nei galvinės ar drabužinės utėlės, 1,0 – 3,0 mm ilgio, didelės priekinės kojos, primenančios žnyples. P. pubis gyvena 1-3 mėnesius, patelės padeda 1-2 kiaušinius per dieną, suformuodama glindas, kurias priklijuoja prie plauko arti odos. Glindos yra 0,8 mm ilgio. Lerva (nimfa) išsivysto iš kiaušinių per 6-10 dienų, subręsta per 10 dienų. Dažniausiai gaktos srities utėlėtumas paplitęs tarp lytiškai aktyvių 14-40 metų amžiaus žmonių. Užsikrečiama lytinių santykių metu arba naudojantis bendrais rankšluosčiais, patalyne.

Klinikiniai pedikuliozės ypatumai ir diagnostika

Galvos niežulys yra pagrindinis galvos utėlėtumo simptomas. Nors niežulys yra gana dažnas požymis, tačiau vis dažniau pasitaiko ir asimptominių utėlėtumo atvejų, kas gali skatinti tolimesnį utėlių plitimą kolektyvuose. Todėl esant užsikrėtimo protrūkiams, visi vaikai turėtų būti tikrinami dėl utėlių. Tiriant objektyviai stebima utėlės, glindos proksimaliniuose plaukų galuose, eriteminės papulės, galvos odos nukasymai ir/ar padidėję užpakaliniai kaklo limfmazgiai. Glindų nustatymas, ypač dažniau prakaituojamose galvos vietose kaip pakaušis bei užausio sritis, patvirtina ligos diagnozę. Diferencijuojama nuo kitų galvos odos susirgimų, sukeliančių niežulį bei glindas primenančių radinių: plaukų priežiūros priemonių sukelta odos alergija, grybelinė infekcija, plauko struktūros anomalijos (monilethrix, trichorrexis nodosa). Utėlės aptinkamos šukuojant drėgnus plaukus specialiomis tankiomis šukomis. Apžiūrint Vudo lempos šviesoje galima atskirti pleiskanas (jos švyti ryškiai mėlynai balta spalva) nuo glindų (jos yra geltonai žalios spalvos). Be to, glindos yra tvirtai prisiklijavusios prie plauko, jos nenukrenta nuo judesio, brūkštelėjimo ar pūstelėjimo.

Drabužių utėlėtumo dažniausias klnikinis simptomas – kūno niežulys, sustiprėjantis naktį. Tiriant objektyviai stebima eriteminės papulės drabužių dengiamose vietose: liemens, pažastų, kirkšnių srityse. Veidas, plaštakos ir pėdos paprastai nepažeidžiamos. Pažeidimo vietose gali vystytis piodermija dėl antrinės bakterinės infekcijos. Pagrindinis apsikrėtimo drabužinėmis utėlėmis požymis – utėlės drabužiuose. Maculae ceruleae, hemosiderino dėmelės utėlių maitinimosi vietose, leidžia įtarti drabužių utėlėtumą. Diferencijuojama nuo impetigo, acne, folikulito, kitų vabzdžių įkandimų, niežų, molluscum contagiosum, nukasymų dėl odos sausumo.

Gaktos srities utėlėtumas diagnozuojamas nustačius utėles ir/ar glindas gaktos srities plaukuose. P. pubis parazituoja išskirtinai gaktos srities plaukuose, retais atvejais, intensyvaus užsikrėtimo atveju – ir kitose plaukuotose kūno vietose (rankose, kojose, krūtinės, nugaros, sėdmenų srityse). Labai retai pažeidžiamos blakstienos ar antakiai. Dažniausi simptomai – niežulys, odos nukasymai pažeidimo vietose ir/ar padidėję kirkšniniai ar pažastiniai limfmazgiai. Maculae ceruleae yra patognominis klinikinis požymis. Diferencijuojama nuo dermatofitinės infekcijos, folikulito, kontaktinio dermatito. Esant gaktos srities utėlėtumui, kartu dažniausiai nustatoma ir lytiškai plintanti liga. Remiantis įvairiais literatūros šaltiniais, maždaug trečdaliui sergančiųjų gaktos utėlėtumu, nustatoma gretutinių lytiškai plintančių ligų. Rekomenduojama įvertinti rizikos faktorius bei atlikti tyrimus dėl sifilio, ŽIV, gonorėjos ir chlamidinės infekcijos. Viename retrospektyviniame tyrime pacientams, kurie sirgo gaktos srities utėlėtumu, du kartus dažniau buvo diagnozuota gonorėja ar chlamidinė infekcija nei sveikiems asmenims.

Utėlėtumo gydymas

Idealus utėles naikinantis preparatas turi būti nekenksmingas, parduodamas be recepto ir lengvai naudojamas. Cheminiai pedikuliocitai (permetrinas, lindanas, malationas) yra pagrindiniai utėlių gydymo medikamentai. Įvairių šaltinių duomenimis, nustatyta, kad tose populiacijose, kur dažnai buvo naudojami pedikuliocitai, yra išaiškintas utėlių atsparumas cheminiams medikamentams. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių bei JAV permetrinas yra dažniausiai skiriamas preparatas ulėlėtumui gydyti.

Permetrinas veikia utėles neurotoksiškai. Jis depoliarizuoja utėlės neuromembranas, sukeldamas parazito kvėpavimo paralyžių. Permetrinas skiriamas įvairių tirpalo koncentracijų forma ar vartojamas kaip sudėtinis preparatas kartu su piretrinu ir piperonilio butoksidu. Piretrinai yra natūralios medžiagos, išgautos iš chrizantemų. Rezistentiškumas permetrinui nuolat auga daugelyje šalių. Atsparumas permetrinui koreliuoja kartu su rezistentiškumu natūraliems piretrinams ir kitiems piretroidams. Utėlių rezistentiškumas pedikuliocitams grindžiamas keletu mechanizmų. Įvykus fermentų taikinių mutacijoms, pedikuliocitai negali su jais susijungti ir tampa neveiksmingi. Kitas mechanizmas paremtas padidėjusiu utėlių metabolizmu, kai pedikuliocitai paverčiami nekenksmingais junginiais ir taip sukėlėjai nesunaikinami.

Malationas – negrįžtamas acetilcholinesterazės inhibitorius, sukeliantis utėlės kvėpavimo paralyžių. Literatūroje aprašomi pavieniai rezistentiškumo malationui atvejai. Preparatas yra degus. Nerekomenduojamas jaunesniems nei 2 metų amžiaus vaikams.

Lindanas – prieštaringai vertinamas preparatas utėlėtumui gydyti. Lindanas, organinis chloro junginys, sukelia utėlės kvėpavimo paralyžių. Dėl didelio lipofiliškumo ir CNS toksiškumo, lindanas yra antro pasirinkimo preparatas. Jis skiriamas, kai ankstesnis gydymas kitais medikamentais buvo neveiksmingas. Lindanas nerekomenduojamas senyviems bei jaunesniems nei 2 metų amžiaus vaikams. Vis dėlto pedikuliocitų nerekomenduojama vartoti alergiškiems pacientams, sergantiems bronchine astma, epilepsija, esant atviroms žaizdoms.

Geriamieji prieškirmėliniai medikamentai (ivermektinas, levamizolis, albendazolis), trimetoprimas ir sulfametoksazolis taip pat skiriami utėlėtumui gydyti kaip antro pasirinkimo preparatai. Prieškirmėliniai vaistai dėl savo galimo neurotoksiškumo ir kitų šalutinų reiškinių turėtų būti skiriami tik įvertinus naudos ir žalos santykį. Nedidelės apimties moksliniuose tyrimuose trimetoprimas ir sulfametoksazolis pasirodė veiksmingas utėlėtumui gydyti. Jis gali būti skiriamas kartu su vietiniais preparatais nuo utėlių.

Natūraliu pagrindu pagamintos šiuolaikiškos priemonės nuo utėlių

Didėjant rezistentiškumui pedikuliocitams, jų šalutiniams reiškiniams, pastaruoju metu daug kalbama apie alternatyvias ir natūraliu pagrindu pagamintas priemones nuo utėlių.

Parasidose gydomasis losjonas nuo utėlių yra vartojamas pašalinti utėles ir glindas nuo plaukuotosios galvos dalies. Preparato sudėtyje esantys natūralūs augaliniai aliejai be cheminių insekticidų ar konservantų užtikrina 100% efektyvumą. Veikia mechaniškai: kokoso riešutų aliejus padengia utėles ir glindas riebalų plėvele. Utėlės ir glindos uždūsta ir žūva. Parasidose gydomasis losjonas leidžia pašalinti glindas nuo plaukų šaknų: atskirtos nuo plauko jos nebegali vystytis. Jis tinka vaikams, vyresniems nei 3 mėnesių amžiaus bei suaugusiems.

Parasidose apsauginis losjonas nuo utėlių – tai greito veikimo repelentas, kuris apsaugo nuo bet kokio užsikrėtimo galvos utėlėmis net 48 valandas. Jo formulę sudaro idealus eterinių aliejų (gvazdikėlių, snapučių, paprastojo kiečio, levandų, imbierinių citrinžolių, karčiųjų apelsinų ir eukalipto eterinių aliejų) derinys. Dėl šios formulės ši priemonė tinka vaikams, vyresniems nei 30 mėnesių, bei suaugusiems žmonėms.

Mechaninis utėlių šalinimas yra rekomenduojamas daugelyje šalių dėl padidėjusio utėlių atsparumo medikamentams. Šukavimas kartojamas dvi savaites kas 3-4 dienas. Parasidose šukos yra pritaikytos negyvų utėlių ir glindų pašalinimui nuo galvos. Jų ilgi dantukai ir patogi rankenėlė palengvina tiek ilgų, tiek trumpų plaukų šukavimą.

Kompleksinis gydymas

Galvos ir gaktos srities utėlėtumo gydymas turi būti kompleksinis. Svarbu išaiškinti sąlytį su sergančiuoju turėjusius asmenis bei skirti gydymą utėles naikinančiais preparatais. Galvos apdangalai, lovos skalbiniai, rankšluosčiai, pagalvės (jei skalbiamos) kruopščiai plaunami karštesniame nei 60ºC vandenyje, šukos ir kiti plaukų priežiūros reikmenys plaunami arba mirkomi 4-5% acto tirpale 30 min. Drabužinės utėlės naikinamos paprastomis higienos priemonėmis: maudymasis, skalbinių, drabužių plovimas. Esant pavieniams utėlėtumo atvejams šių priemonių paprastai pakanka. Skalbiniai virinami 2% kalcinuotos sodos tirpale 15 min., drabužiai lyginami karštu lygintuvu iš abiejų audinio pusių, atkreipiant dėmesį į siūles, raukšles. Drabužiai, kurių negalima virinti, skalbiami karštesniame nei 60ºC vandenyje. Epidemijos atveju, gydymui skiriami pedikuliocitai arba natūralios priemonės nuo utėlių. Efektyvus utėlių, esančių drabužiuose, patalynėje (pagalvėse, čiužiniuose, antklodėse) ir kituose minkštuose daiktuose, naikinimo būdas yra kaitinimas specialiuose įrenginiuose (dezinfekcijos kamerose). Paciento ir jo šeimos narių mokymas, taip pat aktyvus visuomenės mokymas yra labai svarbūs utėlėtumo profilaktikos aspektai.

../