Archive for the ‘Pagrindinė’ Category.

Suvenyras iš stovyklos – utėlė!?

Vasara vaikus kviečia patirti įdomių nuotykių ir neišdildomų įspūdžių. Smagiausia atostogas leisti stovyklaujant. Kur bebūtų įsikūrusi stovykla - prie jūros, ežero ar viduryje miško - čia laukia būrys naujų draugų, suvažiavusių iš įvairiausių Lietuvos kampelių ar užsienio. Pagalvių karai, naktiniai žygiai ir dainos prie laužo, įspūdingos šventės - visa tai amžinai išlieka stovyklautojų prisiminimuose. Tam, kad lyg šaukštas deguto šių atsiminimų nesugadintų tokia nemaloni problema kaip utėlės, verta atsiminti keletą patarimų.

Utėlėmis dažniausiai užsikrečiama vaikų kolektyvuose, tad ir stovyklos - ne išimtis. Šie parazitai perduodami keičiantis drabužiais, galvos apdangalais, patalyne, šukomis, šepečiais, kitais plaukų priežiūros reikmenimis, naudojantis bendra lova, pagalvėmis, rankšluosčiais. Vaikų stovykloje to išvengti beveik neįmanoma: juk pusė viso smagumo - visu savo turtu dalintis su geriausiais draugais. Ką, norėdami išvengti problemų, turėtų daryti tėvai, savo vaikus išleidžiantys stovyklauti?

Pirmas patarimas - į kuprinę įdėti augalinių aliejų pagrindu pagamintą apsauginį losjoną Parasidose. Šia priemone vaikas galės pasinaudoti savarankiškai: jeigu paaiškėtų, kad kiti stovyklautojai turi utėlių, jam tereiktų kartą per dvi dienas apsipurkšti savo plaukus. Priemonė veiksminga 100 proc. ir tinka netgi alergiškiems vaikams. Joje nėra cheminių insekticidų bei konservantų, kenkiančių ne tik parazitams, bet ir žmogui.

Visgi, jeigu kartu su įspūdžiais iš stovyklos vaikas parsivežė ir utėlių, neverta išsigąsti - vaistinėje įsigytas Parasidose gydomasis losjonas jas mechaniniu būdu (utėlės uždus padengtos augalinių riebalų plėvele) išnaikins 100 proc.! Negyvas utėles reikės tiesiog iššukuoti tankiomis šukomis.

Išbandykite Parasidose ir Jūsų atžalai savo klasės draugams nereikės kurti istorijos apie karinę stovyklą, o rugsėjo 1-ąją pasitikti įtartinai trumpa šukuosena.

Mano laiškas apie Didelę Problemą

Visai nesenai supermamų forume radau įdomią ir originalią priemonių nuo utėlių reklamą. Štai ji ;)

„Kasdien tikrinkit vaikų galvas, mes ir pačios tikrinamės,“ – per tėvų susirinkimą išgirdau savo dukters mokytojos įspėjimą. Tiesą sakant, ne pirmą kartą. Ir nors esu netgi pedantiškai tvarkinga, o mano vaiko mokykla laikoma prestižine sostinėje, vieną rytą UTĖLIŲ aptikau ir savo mažylės kasose!

Maniau, geri vaikai iš gerų šeimų utėlių negali turėti. Labai klydau, nes tereikia tiesioginio sąlyčio su utėlėmis apsikrėtusiais žmonėmis (vaikų kolektyvuose, perpildytame transporte) arba apsikeisti su jais drabužiais, galvos apdangalais, šukomis, šepečiais, pasinaudoti bendra lova, ta pačia patalyne, rankšluosčiais, pagalvėmis, ir utėlėms sudaromos puikios sąlygos “persikraustyti” iš vienos galvos į kitą.

Susitikimas su utėlėmis privertė jomis pasidomėti. Kaip visada, padėjo internetas. Google įsivedžiau žodį utėlės. Dabar žinau, kad galvinės utėlės glindos yra 1,0–1,5 mm dydžio, suaugusi utėlė - maždaug sezamo sėklos dydžio. Brr…Patelė padeda 6-8 kiaušinius (glindas) per dieną. Juos priklijuoja prie plauko, labai arti odos. Per 7-10 dienų išsivysto lerva (nimfa), o likęs glindos kiautas lieka priklijuotas prie plauko.

Įsivaizduokit, mano dukros plaukučiuose karaliauja visokios nimfos… Na šito tai jau nebus! Karą su utėlėmis pradėjau nuo žygio į vaistinę. Preparatų nuo utėlių pasirinkimas yra, tik kuris iš jų tinka mano jautriai mergaitei? Išsiaiškinau, kad vaistai nuo utėlių būna dviejų rūšių – su cheminiais insekticidais ir pagaminti natūralių augalinių aliejų pagrindu.

Vaistininkė manęs paklausė, ar su utėlėmis kovosiu jas naikindama cheminiais nuodais ar natūraliu būdu? Aišku, pirma mintis buvo: išnaikinsiu aš tuos parazitus be gailesčio, nepagailėsiu “chemikalų”. Bet…stop. Tų pačių “chemikalų” su kaupu teks ir mano dukrai. Be to, mergaitė linkusi į alergiją. Pasirinkau natūralų Parasidose. Jis, sakė vaistininkė, visiškai naujas Lietuvoje. Ištepus juo galvą, utėlės padengiamos kokoso aliejaus riebalų plėvele ir jos uždūsta. Tokiems preparatams utėlės nėra atsparios.

Žodžiu, aš nepašykštėjau (nemėgstu mokėti du kartus), nusipirkau tą prancūzišką Parasidose gydomąjį losjoną bei specialias labai tankias Parasidose šukas utėlėms ir glindoms iššukuoti. Tiesa, taip pat ir apsauginį Parasidose repelentą kitiems šeimos nariams. Pagamintas iš aliejukų jis taip pat veikia mechaniškai.

Utėlių mūsų namuose ir galvose nebėra. Aš irgi netikėjau, bet “Parasidose” veikia 100 proc.! Gal šis mano laiškelis apie Didelę Problemą Jums pasirodė reklaminis, bet jeigu Jūsų mažius iš darželio ar mokyklos parsineš utėlių – kaip laimėti karą su jomis Jūs jau žinosite.

Mama Ieva

Utenos visuomenės sveikatos centras 2008 metus pradėjo kovodamas su utėlėmis

Pernai paaiškėjus, kad be raštiško tėvų sutikimo niekam nevalia tikrinti, ar į kolektyvą ateinantis nepilnametis sveikas ir neturi utėlių, žaibiškai ėmė plisti pedikuliozė. Utenos visuomenės sveikatos centro epidemiologai, atkreipę dėmesį, kad iš mokymo įstaigų bei vaikų darželių daugėja pranešimų apie utėlėmis užsikrėtusius vaikus, kartu su savivaldybe parengė projektą “Pedikuliozės prevencija rajono mokyklose ir ikimokyklinėse vaikų įstaigose“.

Pasak epidemiologės Alytės Žilienės, kol kas buvo patikrintos tik šešios Utenos rajono gydymo įstaigos ir utėlėtų vaikų rasta tikrai nemažai -  iš patikrintų 1300 vaikų pedikulioze sirgo arti 30-ies vaikų. Šeimoms, kuriose gyvena utėlėmis sergantys vaikai, buvo nemokamai išdalintos pedikuliozę gydančios priemonės. Nepatenkintų dėl tokio medikų rūpestingumo, laimė, nebuvo.Respublikinio Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro medicinos entomologė Milda Žigutienė informavo, jog pastaruoju metu jaučiamas sergamumo pedikulioze didėjimas. Per vienuolika 2007 metų mėnesių Lietuvoje užregistruoti 1805 pedikuliozės atvejai, arba 31,5 proc. daugiau, nei per tą patį laikotarpį pernai (1381). O dar daugybė utėlių turinčių šalies gyventojų į šį registrą neįtraukti!Pasak gydytojos, daugiausia užsikrėtusių utėlėmis - vaikai iki 17 metų. “Pernai kilo problemų dėl nepilnamečių tikrinimo, nes reikėjo gauti raštišką tėvų sutikimą, todėl parengėme atitinkamą metodiką, - aiškino gydytoja. - Juk turime saugoti ne tik sergančiojo teises, bet ir sveikų vaikų teisę neužsikrėsti šia nemalonia liga”.Informaciją apie naujus pedikuliozės atvejus centras dažniausiai gauna iš sveikatos priežiūros centrų. Tačiau dalis užsikrėtusiųjų pas medikus nesilanko, be to, nesilaiko reikiamos higienos, todėl užkratas plinta labai greitai. Belieka tikėtis, kad visuomenės sveikaos centrų ir savivaldybių projektai pradės duoti apčiuopiamos naudos stengiantis užkirsti kelią utėlėtumo plitimui, o visuomenė taps vis samoningesnė ir rūpinsis ne tik savo teisėmis, bet ir prisimins pareigas.

Kovoje prieš utėlėtumą

Utėlėtumas arba pedikuliozė yra vadinama liga, kai žmogus užsikrečia utėlėmis. Ši liga įtraukta į privalomai registruojamų asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose užkrečiamųjų ligų sąrašą. Utėlėtumo sukėlėjai: galvinė utėlė Pediculus humanus capitis, parazituojanti žmogaus galvos plaukuose; drabužinė utėlė Pediculus humanus corporis, prazituojanti žmogaus drabužiuose; gaktinė utėlė Phtyrius pubis, parazituojanti gaktos srities (intensyvaus užsikrėtimo atveju – ir kitose plaukuotose kūno vietose) plaukuose. Visų rūšių utėlės maitinasi žmogaus krauju, sudeda kiaušinius (glindas), kuriuos priklijuoja prie plauko arti odos. Utėlės nešokinėja, bet greitai ropinėja.

Kauno visuomenės sveikatos centro duomenimis 2006m. Kauno apskrityje diagnozuoti 144, Kauno mieste 59 pedikuliozės atvejai, kai tuo tarpu 2005m., atitinkamai – 170 ir 49 užsikrėtę utėlėmis gyventojai. Šiuos duomenis yra pateikę asmens sveikatos priežiūros įstaigos, į kurias Kauno apskrities gyventojai kreipėsi medicininės pagalbos dėl įvairių sveikatos sutrikimų ir papildomai jiems nustatytas utėlėtumas.

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, iki 1995m. kasmet buvo registruojama apie 400 užsikrėtusiųjų utėlėmis asmenų net Kauno mieste, iš kurių beveik 70 proc. - utėlės buvo aptinkamos vaikams, ypač moksleiviams. Šie duomenys buvo gaunami iš vaikų paauglių kabinetų, buvusių poliklinikose, kas pagerindavo šios situacijos išaiškinimą laiku ir užtikrindavo tikslų duomenų perdavimą teisės aktais nustatyta tvarka. Nebelikus šių kabinetų poliklinikose, palaipsniui pradėjo keistis ir pedikuliozės epidemiologinė situacija, mažėti užsikrėtimas pedikulioze iki pavienių atvejų ir ypač atvejų moksleivių tarpe, nežymiai didėjant suaugusiųjų tarpe.
Nuo 2000m. nustatytų 66 atvejų Kauno mieste ir per dešimt šių metų mėnesius diagnozuotų 47 pedikuliozės atvejų, galima teigti kad šie oficialioje statistikoje nurodomi skaičiai toli gražu neatitinka realios situacijos. Pagrindinė nepatikimos statistikos priežastis yra ta, kad asmenys, pastebėję, kad apsikrėtė utėlėmis ar jų vaikai utėlėti, nesikreipia medicininės pagalbos pas šeimos gydytoją (dėl to nepatenka į sergančiųjų utėlėtumu (pedikulioze) apskaitą), o perka vaistinėje medikamentus (pedikuliocidus), skirtus utėlių naikinimui, patys. Todėl esantys statistiniai skaičiai neleidžia manyti, kad būtų kokia nors sudėtinga situacija tiek Kauno mieste, apskrityje ar net visoje Lietuvoje pedikuliozės atžvilgiu ir tai neparodo problemos aktualumo. Tačiau kasdien po kelis kartus telefonu gaunama informacija apie utėlėtus vaikus tai vienoje, tai kitoje Kauno miesto ir rajono mokykloje, ar ikimokyklinėje įstaigoje, tėvų komentarai interneto svetainėse ar forumuose utėlėtumo klausimais, byloja tą patį.

Šie faktai rodo, kad vis dėlto utėlėtumo problema egzistuoja, nes vaikų ugdymo įstaigose dirbantys visuomenės sveikatos specialistai be tėvų sutikimo nedrįsta tikrinti vaikų, nes tai prieštarauja Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymui. Taipogi dalis tėvų nesutinka dėl vaikų higieninio patikrinimo mokyklose ir tai iššaukė respublikinio masto utėlėtumo problemą, egzistuojančią jau keleri metai. Medikų nuomone, ikimokyklines ir mokyklines įstaigas lankančių vaikų tėvai turėtų pasirašyti išankstinį sutikimą dėl švaros ir asmens higienos patikrinimo. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė siūlo nelaukti teisės aktų reglamentuojančių spręsti šią problemą, nes turi būti pasiektas bendras tikslas – ne suskaičiuoti utėlėtus vaikus, o suteikti pagalbą utėlėtumu sergančioms šeimoms, per kurias šiais parazitais gali užsikrėsti ir kiti žmonės. Šiandien (2007-06-20 ULPKC raštas Nr. 1.8-326 „Dėl pedikuliozės epidemiologinės priežiūros ir kontrolės metodinių rekomendacijų”) yra galiojančios pedikuliozės epidemiologinės priežiūros ir kontrolės metodinės rekomendacijos, kuriose numatytas vaikų profilaktinis patikrinimas dėl utėlių, tai atliekant subtiliai, o nustačius utėlėtumo faktą, vaikas būtų apsaugotas nuo viešo izoliavimo, pažeminimo ar kitų neigiamų pasekmių.

Kauno visuomenės sveikatos centro užkrečiamųjų ligų ir kontrolės skyriaus specialistai kartu su Kauno miesto savivaldybės administracijos švietimo skyriaus atsakingais specialistais 2007m. lapkričio 9d. organizavo pasitarimą, utėlėtumo problemoms spręsti, pasikvietę joje dalyvauti Kauno miesto vaikų ugdymo įstaigų vadovus ir visuomenės sveikatos specialistus, aptariant minėtų metodinių rekomendacijų pritaikymo galimybes vaikų ugdymo įstaigose. Siekiant pagerinti užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros organizavimą vaikų ugdymo įstaigose, siūlyta į mokymo sutartį, be numatytų švietimo santykių tarp mokinio, jo tėvų ar globėjų ir švietimo teikėjo, vykdant sutartus įpareigojimus, įtraukti pagal savo kompetenciją numatomas vykdyti ir užkrečiamųjų ligų profilaktikos bei kontrolės priemones. Laikantis tokių reikalavimų, būtų dar kartą primenama, kad ligonis privalo žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas.

Kadangi utėlės turi būti naikinamos tėvų/globėjų arba kitų šeimos narių pastangomis, kai kurios Kauno apskrities rajonų savivaldybės, tarkim Raseinių savivaldybė yra priėmusi sprendimą, nupirkti dezinsekcinių priemonių ir aprūpinti nemokamai utėlėtų vaikų šeimas. Tokia galimybe domisi ir kitos savivaldybės, nes jos tokias išlaidas turėtų įtraukti į sveikatinimo planus ir centralizuotai pirkti vaistus per socialinės rūpybos skyrius, kurių darbuotojai lanko šeimas ir išdalyti tiems, kurie neišgali šių priemonių įsigyti patys.

Tai kas per padaras ta utėlė?

Utėlė (Anoplura, angl. Sucking lice, vok. Echte Läuse) yra vabzdys parazitas, mintantis krauju ir platinantis infekcines ligas. Utėlė yra smulki, besparnė, plokščia, nepastovios kūno spalvos (nes persišviečia į utėlės žarnyną įčiulptas kraujas, kuris, priklausomai nuo suvirškinimo laipsnio, būna šviesesnio ar tamsesnio atspalvio). Galva siauresnė už krūtinę su trumpais, storais ūseliais ir nuo jos atskirta kaklu. Kojos trumpos, tvirtos, su čiuptuvėliais. Kojų nagais utėlė įkimba į plauką ar audinį ir ilgai ant jo išsilaiko. Utėlių kūnas apaugęs šereliais ir plaukeliais. Per vieną kartą utėlė gali prisisiurbti nuo 0,7–1,1 mg kraujo. Siurbdama kraują ji sukelia niežulį, o kasant, į įkandimo vietą gali patekti mikroorganizmai, sukeliantys pūlinius ir kitas odos ligas. Normaliomis sąlygomis utėlės gyvena apie 27-38 dienas, o tinkamiausia gyvuoti temperatūra yra nuo +28°C iki +32°C. Ypač judri ji yra prie +30°C – +37°C temperatūros. Utėlė gali nuropoti 10–30 cm per minutę. Ji nustoja judėti - 6°C – +5°C temperatūroje. Ji žūsta tik per 1–2 paras, esant +45°C temperatūrai. Vandenyje (+15°C – +17°C) utėlė išgyvena 1–2 paras, todėl klaidinga manyti, kad gerai išplovus galvą utėlės “prigers”. Utėlių patelės deda kiaušinėlius (glindas), kurie labai gerai prikimba prie plaukų. Per gyvenimą viena patelė gali padėti net iki 300 kiaušinių (glindų). Iš glindų po 5–9 dienų išsivysto lervos. Mažos utėlaitės išsirita po 1-2 savaičių ir jau po 30 min. sugeba siurbti kraują. Ir vėl viskas prasideda iš naujo… Todėl laiku nepastebėta “dovanėlė” greitai gali virsti tikru košmaru. Šlykštokas padaras ta utėlė, ar ne? :)

Pasaulyje žinoma apie 300 parazituojančių pas žmones ar gyvūnus utėlių rūšių. Lietuvoje yra išplitusios dvi šeimos - gyvulinės utėlės (Linognathidae) ir žmogaus utėlės (Pediculidae). Iš žmonių utėlių (kurios mums aktualiausios) žinomos galvinė (Pediculus capitis), drabužinė (Pediculus vestimenti) ir kirkšninė utėlė (Pthirus pubis). Iš gyvulinių utėlių daugiausia yra kiaulinių (Haematopinus suis), šuninių, avinių, galvijinių utėlių. Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis kasmet Lietuvoje oficialiai užregistruojama apie 2 tūkstančiai užsikrėtimo utėlėmis atvejų. Iš jų apie 40 % sudaro moksleiviai. O kiek atvejų lieka nepastebėti ir “sutvarkyti tyliai”?

Galvinė utėlė gyvena ir veisiasi galvos plaukuose ir kitose plaukuotose kūno vietose 27 – 38 dienas. Kai jų labai daug, jų galima aptikti ne tik plaukuose, bet ir ant kūno, rūbuose, kituose minkštuose daiktuose. Šie parazitai yra 2 – 4 mm ilgio, pilkos spalvos, kasdien sugeba atidėti po 4, per gyvenimą iki 150 kiaušinėlių (glindų). Glindas utėlė priklijuoja prie plauko arti odos, todėl jas yra labai sunku iššukuoti. Galvinė utėlė kraują siurbia kas 2 - 3 val. ir be žmogaus gali išgyventi iki 24 valandų.

Drabužinė utėlė gyvena ir veisiasi apatiniuose baltiniuose, rečiau viršutiniuose rūbuose, patalynėje, o kai jų daug –viršutiniuose drabužiuose, kojinėse, avalynėje. Drabužinė utėlė yra pilkos spalvos, 2,3 – 4,75 mm ilgio bei judriausia lyginant su kitomis žmogaus utėlėmis. Užropojusi ant žmogaus kūno utėlė kraują siurbia 3 – 10 minučių, 2 – 3 kartus per dieną. Drabužinė utėlė kasdien atideda 5 – 14 kiaušinėlių, o per gyvenimą net iki 400. Kiaušinėlius priklijuoja prie rūbų siūlių, klosčių, raukšlių. Jie gali būti atidedami ir ant lygių paviršių, net ant metalinių daiktų (sagų, sagčių, diržų). Drabužinė utėlė gyvena 32 – 46 dienas, be žmogaus gali išgyventi apie savaitę.

Kirkšninė utėlė gyvena ir veisiasi gaktos, rečiau – pažastų, krūtinės plaukuose ar antakiuose. Kartais pasitaiko rasti kirkšninių utėlių vaikų galvos plaukuose. Šios rūšies utėlė mažai judri, yra smulki (1,36 – 1,6 mm ilgio), todėl ją labai sunku pastebėti. Kirkšninės utėlės kūnas yra tamsiai rusvos ar juodos spalvos. Priekinėmis kojomis stipriai laikydamasi už plauko ir įleidusi siurbliuką į odą, ji gali išsilaikyti tokioje padėtyje net keletą dienų. Kraują siurbia dažnai, bet su trumpomis pertraukomis, todėl siurbimo vietoje sukelia nemalonų niežulį. Net pasikasius niežulys nesusilpnėja, priešingai, jis stiprėja ir ypatingai stipriai jaučiamas naktį, atsigulus ir sušilus. Dažnai matomos kandimo žymės, nukasymai bei kiaušinėliai (glindos) ant plaukų. Kasdien kirkšninė utėlė atideda po 3, per gyvenimą iki 50 glindų. Be žmogaus gali išgyventi iki 10 – 12 valandų.