Utėlės Lietuvoje

Tarp balanos gadynės ir šiuolaikinės kompiuterizuotos mokyklos yra vienas niežulį keliantis panašumas: kaip kentėjo vaikai nuo utėlių, taip ir po šiol kenčia. Apie šių parazitų išplitimą XXI a. Lietuvos mokyklose ir darželiuose pastaruosius keletą metų kalbama visu balsu: pedagogų ir visuomenės sveikatos specialistų godos žiniasklaidoje, laiškai tėvams iš švietimo įstaigų, pasakojimai iš lūpų į lūpas daugelį privertė atmerkti akis ir pripažinti skaudžią tiesą.

„Šiurpas krečia prisiminus geltona dukters kasele ropojančios utėlės vaizdą, -  pasakoja vilnietė Nijolė, savo vaiką leidžianti į vieną miesto pradinių mokyklų. - Buvo baisu pagalvoti, ką apie mus mano klasės vaikų tėvai - mes normali šeima, ne kokie girtuokliai asocialai…tiesiog nežinojau, ko griebtis.“

Tokių atvejų - daugybė. Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos duomenimis, kasmet mūsų šalyje užregistruojama maždaug po porą tūkstančių utėlėtumo (pedikuliozės) atvejų, beveik pusė užsikrėtusiųjų yra moksleiviai. Šie duomenys tik iš dalies atspindi tikrąją padėtį, nes dauguma tėvų utėles stengiasi išnaikinti patys ir į gydytojus nesikreipia. Stereotipas apie šiuos parazitus dar labai gajus - neva juos platina tik apsileidę žmonės. Tačiau jei vaikas užsikrėtė utėlėmis, tai dar nereiškia, kad šeimoje nesilaikoma higienos reikalavimų. „Sukaupiau drąsos ir paraginau kitas šeimas tikrintis ir gydytis nuo utėlių, nes kitaip mokykloje vaikai ir toliau liktų nesaugūs, - sako ponia Nijolė, kuriai kova su utėlėmis tapo tikru išbandymu. - Utėlėtumo priežasčių daug ir šią problemą reikia spręsti, o ne slėpti.“

Minta krauju
Pedagogai bei sveikatos specialistai pabrėžia, jog atsakomybę už utėlėtumo prevenciją prisiimti turėtų patys tėvai - darželis ar mokykla jų neatstos. Tačiau informacijos, kaip efektyviai apsisaugoti ir išsigydyti nuo utėlių nepakanka, todėl šeima paliekama viena su dideliu rūpesčiu. Daugelis tėvų paprasčiausiai net nežino, kaip jos atrodo. Galvinės utėlės - tai 2-3 mm (maždaug kaip sezamo sėkla) dydžio vabzdžiai, parazituojantys žmogaus galvos plaukuose ir mintantys jo krauju. Utėlės gali būti nuo šviesiai rudos iki juodos spalvos. Šie vabzdžiai greitai ropoja galvos oda, nešokinėja, neskraido, negali būti perduodami gyvūnų. Utėlių kiaušinėliai - glindos - yra druskos grūdelio dydžio, geltonai baltos kai gyvos, juodos spalvos mirusios. Glindos tvirtai prisiklijuoja prie plauko, nenukrenta nuo pūstelėjimo, brūkštelėjimo ir tuo skiriasi nuo pleiskanų, į kurias yra panašios.

Paprasta apsisaugoti
Medikai teigia, jog vaikų kolektyvuose utėlės plinta, kai susidaro sąlygos patekti nuo vienos galvos į kitą. Pavojinga dalintis ausinėmis, keistis drabužiais, kepurėmis, šukomis, rankšluosčiais, darželiuose – patalyne, pagalvėmis. Vaikai turėtų naudotis tik asmeniniais daiktais. Ši taisyklė galioja ir namuose, nes užsikrėtus vienam šeimos nariui, netruks ir kiti.
Net ir kasdienis galvos plovimas neapsaugo nuo utėlių. Apsisaugoti nuo utėlių įmanoma tik išaiškinus jau užsikrėtusius asmenis bei profilaktiškai naudojant apsauginį losjoną, kurį galima įsigyti vaistinėje. Esant pavojui užsikrėsti utėlėmis, vaiko galvą juo reikia apipurkšti kasdien, prieš išleidžiant į darželį ar mokyklą.

Utėlių atsparumas - įveikiamas
Norint išvengti šių parazitų, specialistai tėvams pataria vaikų galvas tikrinti kasdien. Geriausias būdas aptikti utėles – vandeniu sudrėkintomis specialiomis tankiomis šukomis šukuoti plaukus. Utėlės mėgsta vietas prie ausų ir kaklo. Tačiau, ką daryti, jei išsipildė tai, kas blogiausia – vaiko galvoje radote glindų ar utėlių? Liaudies medicina siūlo galvas plauti su žibalu, čemeryčių vandeniu. Seniau šios priemonės iš tiesų gelbėjo… Šiandien situacija pasikeitė ir mokslo tyrimai rodo, jog per pastaruosius 30 metų utėlės tapo atsparios netgi cheminiams insekticidams, kurie neurotoksiškai veikia parazitų nervų sistemą ir taip juos sunaikina. Cheminių insekticidų turintys vaistai agresyviai veikia ne tik utėles, bet ir žmogų: jam gali kilti nepageidaujamos odos, kvėpavimo takų, nervų sistemos reakcijos. Utėlės neatstoja, šių vaistų reikia vis daugiau, didėja ir rizika sveikatai. Ką bekalbėti apie pavojų alergiškiems vaikams! Mokslininkai siūlo dar kartą atsigręžti į gamtą ir padėti sau visiškai kitu principu – mechaniškai – veikiančiomis priemonėmis. Jų sudėtyje esantys augaliniai aliejai utėlių paviršių padengia riebalų plėvele ir jas uždusina. Parazitus belieka iššukuoti tankiomis šukomis. Natūralios šiuolaikiškos priemonės nuo utėlių nepažeidžia galvos odos, tinka net alergiškiems žmonėms.

Įrodytas 100 % efektyvumas
Norint atsikratyti utėlių, tėvams neretai tenka savo vaiko galvą paversti bandymų lauku: nepadeda nei vienas, nei antras, nei trečias būdas. O juk kiekvieną kartą, net ir gydantis augalinės kilmės preparatais, patiriama įvairiausių nepatogumų. Nekalbant apie cheminių preparatų toksišką poveikį. Todėl svarbiausias kriterijus, renkantis priemonę, yra ne tik jų augalinė sudėtis, bet ir užtikrintas jos poveikis. Vaistinėse galima įsigyti Parasidose gydomąjį losjoną nuo utėlių - 100 % efektyvią priemonę, kurios veiksmingumas įrodytas patikimais moksliniais tyrimais, atliktais nepriklausomoje LHS instituto laboratorijoje Austrijoje. Gydomuoju Parasidose losjonu ištrynus galvą, preparatą reikia palaikyti 45 min. – tokios vienos akademinės valandos trukmės „pamokėlės“ neatlaikys net ir pačios atspariausios utėlės. Vėliau galvą reikia išplauti su šampūnu. Šis preparatas neturi šalutinio poveikio ir vienintelis iš visų analogų tinka netgi kūdikiams nuo 3 mėnesių.

Informacija - viena svarbiausių priemonių, kovojant su šia užkrečiamąja liga, kurios egzistavimas mūsų visuomenėje tolygus gyvenimui be elektros. Juk nežinojimo apie apsaugą nuo utėlių tėvams neatleis vaikai, kuriems teks raudonuoti prieš klasės ar grupės draugus.

VšĮ „EUROPOS INOVACIJŲ PROJEKTAI“, 2008 m. įgyvendindama Utėlėtumo profilaktikos projektą, šia tema parengė ir išleido leidinius, skirtus švietimo įstaigų visuomenės sveikatos specialistams bei mokyklų ir darželio auklėtinių tėvams. Šie leidiniai vasario mėnesį buvo išplatinti Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Šiaulių ir Klaipėdos bendrojo lavinimo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

Sulaukus daugelio užklausimų dėl galimybės gauti papildomos medžiagos šia tema, buvo padarytos atmintinės ir plakato tėvams bei plakato visuomenės sveikatos specialistams elektroninės versijos (jpg formatu). Jas galite atsisiųsti į savo kompiuterį ir atsispausdinti (pažymėkite norimą failą ir pasirinkę “Išsaugoti kaip..”/ “Save as..” funkciją parsisiųskite):

Plakatas apie utėlėtumą tėvams

Filmukas apie Parasidose veikimą

Plakatas apie utėlėtumą sveikatos priežiūros specialistams

Tikiuosi, jog ši informacinė medžiaga bus naudinga ir padės spręsti utėlėtumo problemą mokinių bei darželinukų tarpe.

Vasara vaikus kviečia patirti įdomių nuotykių ir neišdildomų įspūdžių. Smagiausia atostogas leisti stovyklaujant. Kur bebūtų įsikūrusi stovykla - prie jūros, ežero ar viduryje miško - čia laukia būrys naujų draugų, suvažiavusių iš įvairiausių Lietuvos kampelių ar užsienio. Pagalvių karai, naktiniai žygiai ir dainos prie laužo, įspūdingos šventės - visa tai amžinai išlieka stovyklautojų prisiminimuose. Tam, kad lyg šaukštas deguto šių atsiminimų nesugadintų tokia nemaloni problema kaip utėlės, verta atsiminti keletą patarimų.

Utėlėmis dažniausiai užsikrečiama vaikų kolektyvuose, tad ir stovyklos - ne išimtis. Šie parazitai perduodami keičiantis drabužiais, galvos apdangalais, patalyne, šukomis, šepečiais, kitais plaukų priežiūros reikmenimis, naudojantis bendra lova, pagalvėmis, rankšluosčiais. Vaikų stovykloje to išvengti beveik neįmanoma: juk pusė viso smagumo - visu savo turtu dalintis su geriausiais draugais. Ką, norėdami išvengti problemų, turėtų daryti tėvai, savo vaikus išleidžiantys stovyklauti?

Pirmas patarimas - į kuprinę įdėti augalinių aliejų pagrindu pagamintą apsauginį losjoną Parasidose. Šia priemone vaikas galės pasinaudoti savarankiškai: jeigu paaiškėtų, kad kiti stovyklautojai turi utėlių, jam tereiktų kartą per dvi dienas apsipurkšti savo plaukus. Priemonė veiksminga 100 proc. ir tinka netgi alergiškiems vaikams. Joje nėra cheminių insekticidų bei konservantų, kenkiančių ne tik parazitams, bet ir žmogui.

Visgi, jeigu kartu su įspūdžiais iš stovyklos vaikas parsivežė ir utėlių, neverta išsigąsti - vaistinėje įsigytas Parasidose gydomasis losjonas jas mechaniniu būdu (utėlės uždus padengtos augalinių riebalų plėvele) išnaikins 100 proc.! Negyvas utėles reikės tiesiog iššukuoti tankiomis šukomis.

Išbandykite Parasidose ir Jūsų atžalai savo klasės draugams nereikės kurti istorijos apie karinę stovyklą, o rugsėjo 1-ąją pasitikti įtartinai trumpa šukuosena.

Visai nesenai supermamų forume radau įdomią ir originalią priemonių nuo utėlių reklamą. Štai ji

„Kasdien tikrinkit vaikų galvas, mes ir pačios tikrinamės,“ – per tėvų susirinkimą išgirdau savo dukters mokytojos įspėjimą. Tiesą sakant, ne pirmą kartą. Ir nors esu netgi pedantiškai tvarkinga, o mano vaiko mokykla laikoma prestižine sostinėje, vieną rytą UTĖLIŲ aptikau ir savo mažylės kasose!

Maniau, geri vaikai iš gerų šeimų utėlių negali turėti. Labai klydau, nes tereikia tiesioginio sąlyčio su utėlėmis apsikrėtusiais žmonėmis (vaikų kolektyvuose, perpildytame transporte) arba apsikeisti su jais drabužiais, galvos apdangalais, šukomis, šepečiais, pasinaudoti bendra lova, ta pačia patalyne, rankšluosčiais, pagalvėmis, ir utėlėms sudaromos puikios sąlygos “persikraustyti” iš vienos galvos į kitą.

Susitikimas su utėlėmis privertė jomis pasidomėti. Kaip visada, padėjo internetas. Google įsivedžiau žodį utėlės. Dabar žinau, kad galvinės utėlės glindos yra 1,0–1,5 mm dydžio, suaugusi utėlė - maždaug sezamo sėklos dydžio. Brr…Patelė padeda 6-8 kiaušinius (glindas) per dieną. Juos priklijuoja prie plauko, labai arti odos. Per 7-10 dienų išsivysto lerva (nimfa), o likęs glindos kiautas lieka priklijuotas prie plauko.

Įsivaizduokit, mano dukros plaukučiuose karaliauja visokios nimfos… Na šito tai jau nebus! Karą su utėlėmis pradėjau nuo žygio į vaistinę, nes nežinojau kaip kovoti su utėlėmis. Preparatų nuo utėlių pasirinkimas yra, tik kuris iš jų tinka mano jautriai mergaitei? Išsiaiškinau, kad vaistai nuo utėlių būna dviejų rūšių – su cheminiais insekticidais ir pagaminti natūralių augalinių aliejų pagrindu.

Vaistininkė manęs paklausė kaip kovosiu su utėlėmis - naikindama cheminiais nuodais ar natūraliu būdu? Aišku, pirma mintis buvo: išnaikinsiu aš tuos parazitus be gailesčio, nepagailėsiu “chemikalų”. Bet…stop. Tų pačių “chemikalų” su kaupu teks ir mano dukrai. Be to, mergaitė linkusi į alergiją. Pasirinkau natūralų Parasidose. Jis, sakė vaistininkė, visiškai naujas Lietuvoje. Ištepus juo galvą, utėlės padengiamos kokoso aliejaus riebalų plėvele ir jos uždūsta. Tokiems preparatams utėlės nėra atsparios.

Žodžiu, aš nepašykštėjau (nemėgstu mokėti du kartus), nusipirkau tą prancūzišką Parasidose gydomąjį losjoną bei specialias labai tankias Parasidose šukas utėlėms ir glindoms iššukuoti. Tiesa, taip pat ir apsauginį Parasidose repelentą kitiems šeimos nariams. Pagamintas iš aliejukų jis taip pat veikia mechaniškai.

Utėlių mūsų namuose ir galvose nebėra. Aš irgi netikėjau, bet “Parasidose” veikia 100 proc.! Gal šis mano laiškelis apie Didelę Problemą Jums pasirodė reklaminis, bet jeigu Jūsų mažius iš darželio ar mokyklos parsineš utėlių – kaip laimėti karą su jomis Jūs jau žinosite.

Mama Ieva

Pernai paaiškėjus, kad be raštiško tėvų sutikimo niekam nevalia tikrinti, ar į kolektyvą ateinantis nepilnametis sveikas ir neturi utėlių, žaibiškai ėmė plisti pedikuliozė. Utenos visuomenės sveikatos centro epidemiologai, atkreipę dėmesį, kad iš mokymo įstaigų bei vaikų darželių daugėja pranešimų apie utėlėmis užsikrėtusius vaikus, kartu su savivaldybe parengė projektą “Pedikuliozės prevencija rajono mokyklose ir ikimokyklinėse vaikų įstaigose“.

Pasak epidemiologės Alytės Žilienės, kol kas buvo patikrintos tik šešios Utenos rajono gydymo įstaigos ir utėlėtų vaikų rasta tikrai nemažai -  iš patikrintų 1300 vaikų pedikulioze sirgo arti 30-ies vaikų. Šeimoms, kuriose gyvena utėlėmis sergantys vaikai, buvo nemokamai išdalintos pedikuliozę gydančios priemonės. Nepatenkintų dėl tokio medikų rūpestingumo, laimė, nebuvo.Respublikinio Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro medicinos entomologė Milda Žigutienė informavo, jog pastaruoju metu jaučiamas sergamumo pedikulioze didėjimas. Per vienuolika 2007 metų mėnesių Lietuvoje užregistruoti 1805 pedikuliozės atvejai, arba 31,5 proc. daugiau, nei per tą patį laikotarpį pernai (1381). O dar daugybė utėlių turinčių šalies gyventojų į šį registrą neįtraukti!Pasak gydytojos, daugiausia užsikrėtusių utėlėmis - vaikai iki 17 metų. “Pernai kilo problemų dėl nepilnamečių tikrinimo, nes reikėjo gauti raštišką tėvų sutikimą, todėl parengėme atitinkamą metodiką, - aiškino gydytoja. - Juk turime saugoti ne tik sergančiojo teises, bet ir sveikų vaikų teisę neužsikrėsti šia nemalonia liga”.Informaciją apie naujus pedikuliozės atvejus centras dažniausiai gauna iš sveikatos priežiūros centrų. Tačiau dalis užsikrėtusiųjų pas medikus nesilanko, be to, nesilaiko reikiamos higienos, todėl užkratas plinta labai greitai. Belieka tikėtis, kad visuomenės sveikaos centrų ir savivaldybių projektai pradės duoti apčiuopiamos naudos stengiantis užkirsti kelią utėlėtumo plitimui, o visuomenė taps vis samoningesnė ir rūpinsis ne tik savo teisėmis, bet ir prisimins pareigas.

Utėlėtumas arba pedikuliozė yra vadinama liga, kai žmogus užsikrečia utėlėmis. Ši liga įtraukta į privalomai registruojamų asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigose užkrečiamųjų ligų sąrašą. Utėlėtumo sukėlėjai: galvinė utėlė Pediculus humanus capitis, parazituojanti žmogaus galvos plaukuose; drabužinė utėlė Pediculus humanus corporis, prazituojanti žmogaus drabužiuose; gaktinė utėlė Phtyrius pubis, parazituojanti gaktos srities (intensyvaus užsikrėtimo atveju – ir kitose plaukuotose kūno vietose) plaukuose. Visų rūšių utėlės maitinasi žmogaus krauju, sudeda kiaušinius (glindas), kuriuos priklijuoja prie plauko arti odos. Utėlės nešokinėja, bet greitai ropinėja.

Kauno visuomenės sveikatos centro duomenimis 2006m. Kauno apskrityje diagnozuoti 144, Kauno mieste 59 pedikuliozės atvejai, kai tuo tarpu 2005m., atitinkamai – 170 ir 49 užsikrėtę utėlėmis gyventojai. Šiuos duomenis yra pateikę asmens sveikatos priežiūros įstaigos, į kurias Kauno apskrities gyventojai kreipėsi medicininės pagalbos dėl įvairių sveikatos sutrikimų ir papildomai jiems nustatytas utėlėtumas.

Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, iki 1995m. kasmet buvo registruojama apie 400 užsikrėtusiųjų utėlėmis asmenų net Kauno mieste, iš kurių beveik 70 proc. - utėlės buvo aptinkamos vaikams, ypač moksleiviams. Šie duomenys buvo gaunami iš vaikų paauglių kabinetų, buvusių poliklinikose, kas pagerindavo šios situacijos išaiškinimą laiku ir užtikrindavo tikslų duomenų perdavimą teisės aktais nustatyta tvarka. Nebelikus šių kabinetų poliklinikose, palaipsniui pradėjo keistis ir pedikuliozės epidemiologinė situacija, mažėti užsikrėtimas pedikulioze iki pavienių atvejų ir ypač atvejų moksleivių tarpe, nežymiai didėjant suaugusiųjų tarpe.
Nuo 2000m. nustatytų 66 atvejų Kauno mieste ir per dešimt šių metų mėnesius diagnozuotų 47 pedikuliozės atvejų, galima teigti kad šie oficialioje statistikoje nurodomi skaičiai toli gražu neatitinka realios situacijos. Pagrindinė nepatikimos statistikos priežastis yra ta, kad asmenys, pastebėję, kad apsikrėtė utėlėmis ar jų vaikai utėlėti, nesikreipia medicininės pagalbos pas šeimos gydytoją (dėl to nepatenka į sergančiųjų utėlėtumu (pedikulioze) apskaitą), o perka vaistinėje medikamentus (pedikuliocidus), skirtus utėlių naikinimui, patys. Todėl esantys statistiniai skaičiai neleidžia manyti, kad būtų kokia nors sudėtinga situacija tiek Kauno mieste, apskrityje ar net visoje Lietuvoje pedikuliozės atžvilgiu ir tai neparodo problemos aktualumo. Tačiau kasdien po kelis kartus telefonu gaunama informacija apie utėlėtus vaikus tai vienoje, tai kitoje Kauno miesto ir rajono mokykloje, ar ikimokyklinėje įstaigoje, tėvų komentarai interneto svetainėse ar forumuose utėlėtumo klausimais, byloja tą patį.

Šie faktai rodo, kad vis dėlto utėlėtumo problema egzistuoja, nes vaikų ugdymo įstaigose dirbantys visuomenės sveikatos specialistai be tėvų sutikimo nedrįsta tikrinti vaikų, nes tai prieštarauja Paciento teisių ir žalos atlyginimo įstatymui. Taipogi dalis tėvų nesutinka dėl vaikų higieninio patikrinimo mokyklose ir tai iššaukė respublikinio masto utėlėtumo problemą, egzistuojančią jau keleri metai. Medikų nuomone, ikimokyklines ir mokyklines įstaigas lankančių vaikų tėvai turėtų pasirašyti išankstinį sutikimą dėl švaros ir asmens higienos patikrinimo. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė siūlo nelaukti teisės aktų reglamentuojančių spręsti šią problemą, nes turi būti pasiektas bendras tikslas – ne suskaičiuoti utėlėtus vaikus, o suteikti pagalbą utėlėtumu sergančioms šeimoms, per kurias šiais parazitais gali užsikrėsti ir kiti žmonės. Šiandien (2007-06-20 ULPKC raštas Nr. 1.8-326 „Dėl pedikuliozės epidemiologinės priežiūros ir kontrolės metodinių rekomendacijų”) yra galiojančios pedikuliozės epidemiologinės priežiūros ir kontrolės metodinės rekomendacijos, kuriose numatytas vaikų profilaktinis patikrinimas dėl utėlių, tai atliekant subtiliai, o nustačius utėlėtumo faktą, vaikas būtų apsaugotas nuo viešo izoliavimo, pažeminimo ar kitų neigiamų pasekmių.

Kauno visuomenės sveikatos centro užkrečiamųjų ligų ir kontrolės skyriaus specialistai kartu su Kauno miesto savivaldybės administracijos švietimo skyriaus atsakingais specialistais 2007m. lapkričio 9d. organizavo pasitarimą, utėlėtumo problemoms spręsti, pasikvietę joje dalyvauti Kauno miesto vaikų ugdymo įstaigų vadovus ir visuomenės sveikatos specialistus, aptariant minėtų metodinių rekomendacijų pritaikymo galimybes vaikų ugdymo įstaigose. Siekiant pagerinti užkrečiamųjų ligų epidemiologinės priežiūros organizavimą vaikų ugdymo įstaigose, siūlyta į mokymo sutartį, be numatytų švietimo santykių tarp mokinio, jo tėvų ar globėjų ir švietimo teikėjo, vykdant sutartus įpareigojimus, įtraukti pagal savo kompetenciją numatomas vykdyti ir užkrečiamųjų ligų profilaktikos bei kontrolės priemones. Laikantis tokių reikalavimų, būtų dar kartą primenama, kad ligonis privalo žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas.

Kadangi utėlės turi būti naikinamos tėvų/globėjų arba kitų šeimos narių pastangomis, kai kurios Kauno apskrities rajonų savivaldybės, tarkim Raseinių savivaldybė yra priėmusi sprendimą, nupirkti dezinsekcinių priemonių ir aprūpinti nemokamai utėlėtų vaikų šeimas. Tokia galimybe domisi ir kitos savivaldybės, nes jos tokias išlaidas turėtų įtraukti į sveikatinimo planus ir centralizuotai pirkti vaistus per socialinės rūpybos skyrius, kurių darbuotojai lanko šeimas ir išdalyti tiems, kurie neišgali šių priemonių įsigyti patys.

Utėlė (Anoplura, angl. Sucking lice, vok. Echte Läuse) yra vabzdys parazitas, mintantis krauju ir platinantis infekcines ligas. Utėlė yra smulki, besparnė, plokščia, nepastovios kūno spalvos (nes persišviečia į utėlės žarnyną įčiulptas kraujas, kuris, priklausomai nuo suvirškinimo laipsnio, būna šviesesnio ar tamsesnio atspalvio). Galva siauresnė už krūtinę su trumpais, storais ūseliais ir nuo jos atskirta kaklu. Kojos trumpos, tvirtos, su čiuptuvėliais. Kojų nagais utėlė įkimba į plauką ar audinį ir ilgai ant jo išsilaiko. Utėlių kūnas apaugęs šereliais ir plaukeliais. Per vieną kartą utėlė gali prisisiurbti nuo 0,7–1,1 mg kraujo. Siurbdama kraują ji sukelia niežulį, o kasant, į įkandimo vietą gali patekti mikroorganizmai, sukeliantys pūlinius ir kitas odos ligas. Normaliomis sąlygomis utėlės gyvena apie 27-38 dienas, o tinkamiausia gyvuoti temperatūra yra nuo +28°C iki +32°C. Ypač judri ji yra prie +30°C – +37°C temperatūros. Utėlė gali nuropoti 10–30 cm per minutę. Ji nustoja judėti - 6°C – +5°C temperatūroje. Ji žūsta tik per 1–2 paras, esant +45°C temperatūrai. Vandenyje (+15°C – +17°C) utėlė išgyvena 1–2 paras, todėl klaidinga manyti, kad gerai išplovus galvą utėlės “prigers”. Utėlių patelės deda kiaušinėlius (glindas), kurie labai gerai prikimba prie plaukų. Per gyvenimą viena patelė gali padėti net iki 300 kiaušinių (glindų). Iš glindų po 5–9 dienų išsivysto lervos. Mažos utėlaitės išsirita po 1-2 savaičių ir jau po 30 min. sugeba siurbti kraują. Ir vėl viskas prasideda iš naujo… Todėl laiku nepastebėta “dovanėlė” greitai gali virsti tikru košmaru. Šlykštokas padaras ta utėlė, ar ne?

Pasaulyje žinoma apie 300 parazituojančių pas žmones ar gyvūnus utėlių rūšių. Lietuvoje yra išplitusios dvi šeimos - gyvulinės utėlės (Linognathidae) ir žmogaus utėlės (Pediculidae). Iš žmonių utėlių (kurios mums aktualiausios) žinomos galvinė (Pediculus capitis), drabužinė (Pediculus vestimenti) ir kirkšninė utėlė (Pthirus pubis). Iš gyvulinių utėlių daugiausia yra kiaulinių (Haematopinus suis), šuninių, avinių, galvijinių utėlių. Užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės centro duomenimis kasmet Lietuvoje oficialiai užregistruojama apie 2 tūkstančiai užsikrėtimo utėlėmis atvejų. Iš jų apie 40 % sudaro moksleiviai. O kiek atvejų lieka nepastebėti ir “sutvarkyti tyliai”?

Galvinė utėlė gyvena ir veisiasi galvos plaukuose ir kitose plaukuotose kūno vietose 27 – 38 dienas. Kai jų labai daug, jų galima aptikti ne tik plaukuose, bet ir ant kūno, rūbuose, kituose minkštuose daiktuose. Šie parazitai yra 2 – 4 mm ilgio, pilkos spalvos, kasdien sugeba atidėti po 4, per gyvenimą iki 150 kiaušinėlių (glindų). Glindas utėlė priklijuoja prie plauko arti odos, todėl jas yra labai sunku iššukuoti. Galvinė utėlė kraują siurbia kas 2 - 3 val. ir be žmogaus gali išgyventi iki 24 valandų.

Drabužinė utėlė gyvena ir veisiasi apatiniuose baltiniuose, rečiau viršutiniuose rūbuose, patalynėje, o kai jų daug –viršutiniuose drabužiuose, kojinėse, avalynėje. Drabužinė utėlė yra pilkos spalvos, 2,3 – 4,75 mm ilgio bei judriausia lyginant su kitomis žmogaus utėlėmis. Užropojusi ant žmogaus kūno utėlė kraują siurbia 3 – 10 minučių, 2 – 3 kartus per dieną. Drabužinė utėlė kasdien atideda 5 – 14 kiaušinėlių, o per gyvenimą net iki 400. Kiaušinėlius priklijuoja prie rūbų siūlių, klosčių, raukšlių. Jie gali būti atidedami ir ant lygių paviršių, net ant metalinių daiktų (sagų, sagčių, diržų). Drabužinė utėlė gyvena 32 – 46 dienas, be žmogaus gali išgyventi apie savaitę.

Kirkšninė utėlė gyvena ir veisiasi gaktos, rečiau – pažastų, krūtinės plaukuose ar antakiuose. Kartais pasitaiko rasti kirkšninių utėlių vaikų galvos plaukuose. Šios rūšies utėlė mažai judri, yra smulki (1,36 – 1,6 mm ilgio), todėl ją labai sunku pastebėti. Kirkšninės utėlės kūnas yra tamsiai rusvos ar juodos spalvos. Priekinėmis kojomis stipriai laikydamasi už plauko ir įleidusi siurbliuką į odą, ji gali išsilaikyti tokioje padėtyje net keletą dienų. Kraują siurbia dažnai, bet su trumpomis pertraukomis, todėl siurbimo vietoje sukelia nemalonų niežulį. Net pasikasius niežulys nesusilpnėja, priešingai, jis stiprėja ir ypatingai stipriai jaučiamas naktį, atsigulus ir sušilus. Dažnai matomos kandimo žymės, nukasymai bei kiaušinėliai (glindos) ant plaukų. Kasdien kirkšninė utėlė atideda po 3, per gyvenimą iki 50 glindų. Be žmogaus gali išgyventi iki 10 – 12 valandų.

Sveiki atvykę į Uteles.LT blogą - informacijos šaltinį apie utėles ir su jomis susijusias bėdas. Ieškodamas internete informacijos šia tema turėjau gerokai paplušėti, nes lietuviškų straipsnių, gydymo būdų, patarimų beveik nėra. O ir forumuose aptariami utėlių gydymo metodai greičiau juokingi, nei naudingi. Taigi, čia sužinosite kas yra utėlės, glindos, kokios jos būna ir kiek nemalonumų jos gali sukelti. Sužinosite, kad utėlėmis serga ne tik asocialių šeimų nariai. Šiais gyviais galite užsikrėsti ir jūs ar jūsų vaikas… O gal jau taip nutiko ir ieškodami informacijos apie utlėles pataikėt į šį blogą? Bandysiu apžvelgti galimus utėlėtumo (pedikukiozės) gydymo būdus pasaulyje bei Lietuvoje. Lauksiu komentarų, patarimų, įdomių nuorodų… Taigi, gero skaitymo!